Zarasų socialinės globos namai įsikūrę prie vaizdingo Balto ežero, žaliaskarių pušų ir eglių apsuptyje. Graži ir jauki aplinka džiugina gyventojų akį ir suteikia dvasinę ramybę. Iš įvairių šalies kampelių čia gyvena žmonės. Kiekvienas su savo likimu, savo nuoskaudomis ir džiaugsmais. Įvairiais keliais jie atėjo į šiuos namus. Vienus čia atvedė ligos, kiti čia gyvenimo užuovėją surado nuo senatvės ir vienatvės. Tačiau po šių globos namų stogu visi tapo viena, gausia ir draugiška šeima.

Bėga laikas, jis keitė ir keičia požiūrį į globos namus. Mes dar prisimename laikus, kai buvo neigiamai vertinami tie vaikai ar giminaičiai, kurie savo tėvus, kitus artimus žmones apgyvendindavo globos namuose. Tačiau ši nuostata keitėsi, kadangi tik tokiu būdu vaikai galėdavo dirbti, mokytis, siekti karjeros. O globos namuose nauji gyventojai greitai surasdavo daug įdomių užsiėmimų, gerų draugų ir artimų bičiulių ir nejausdavo skriaudos, kad jiems neatsirado vietos savuose namuose.

Suprantama, praeities požiūris visiškai neišnyko, atsirado tik nauji jo aspektai. Specializuotose globos įstaigose yra ir trūkumų, neišsprendžiamų problemų. Čia globojami asmenys yra atskiriami nuo bendruomenės ir tokiu būdu pamažu netenka ne tik individualumo, bet ir tokių bazinių vertybių kaip asmeninė nuosavybė ar privatumas. Žmonės tampa priklausomi nuo jiems sudarytos dienotvarkės: keliasi, valgo ir ilsisi tam skirtu laiku, su globos namų gyventojais dirbama didelėse grupėse.                                                                                                                           

Šiandien požiūris į socialinės globos namus, jų veiklą ir paskirtį patiria dar vieną evoliuciją. Šio požiūrio pagrindinė šerdis - daug senų, neįgalių žmonių gali savarankiškai gyventi, įstengia patys savimi pasirūpinti. Tačiau kelią ši nuomonė į žmonių sąmonę skinasi labai sunkiai. Čia ir yra didelė kliūtis, kuri stabdo socialinės globos namų pertvarkos procesą.        

Socialinių globos namų pertvarka – tai grąžinama skola ištisoms kartoms neįgaliųjų, kurie ne vieną dešimtmetį gyveno uždaryti nuo pasaulio, nuo bendruomenės. O juk šie žmonės nori bendrauti su sveikais, domėtis jų gyvenimu. Būdami lyg „atskiroje valstybėje“, jie to daryti negali.   Lietuva 2010 m. ratifikavo Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, kuria įsipareigojo siekti, kad žmonės su negalia Lietuvoje galėtų gyventi kuo visavertiškesnį gyvenimą. Tam tikslui Europos Komisija 2010 m. lapkričio 15 d. patvirtino 2010‒2020 m. Europos strategiją dėl negalios. Vienu iš svarbiausių strategijos tikslų buvo įvardytas negalią turinčiųjų savarankiško gyvenimo skatinimas, deinstitucionalizacijos ir bendruomeninių paslaugų plėtra. 2012 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministras pasirašė įsakymą „Dėl neįgalių vaikų, likusių be tėvų globos vaikų, suaugusių neįgalių asmenų socialinės globos namų deinstitucionalizacijos strateginių gairių patvirtinimo“.                                                                                    

Šalyje šiuo metu septyni socialinės globos namai dalyvauja deinstitucionalizacijos programoje. Įgyvendinat ją,   sparčiai steigiami grupinio gyvenimo namai neįgaliesiems, turintiems proto ar psichinę negalią. Grupinio gyvenimo namuose iki 10 neįgalių asmenų prižiūrimi darbuotojų gyvens ir savarankiškai tvarkysis buitį.

Zarasų socialinės globos namai ateityje taip pat planuoja įsteigti grupinio gyvenimo namus neįgaliems žmonėms. Pamažu ir mūsų namai ištuštės. Planuojama, kad čia liks sunkiai sergantys neįgalieji, kuriems būtina nuolatinė prižiūra.                                                                        

Informuodama apie šią pertvarką, kviečiu zarasiškius šią žinią priimti ramiai ir būti tolerantiškesniems mūsų gyventojams. Zarasų bendruomenė, jos nariai daugelį mūsų globos namų gyventojų pažįsta, su jais bendrauja, lankosi vieni pas kitus. Kiekvienam būtina įsisąmoninti, kad ir kokią negalią žmogus turėtų – psichikos, proto, judėjimo, regos ar klausos, neįgalieji nori, kad aplinkiniai į juos žiūrėtų kaip ir į kitus žmones, kad juos laikytų pilnaverčiais piliečiais. Neįgalieji turi teisę ir gali visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime, – tai yra gyventi, mokytis ir dirbti ne uždarose institucijose, o bendruomenėse, kartu su visais žmonėmis, neįgaliajam reikia būti visuomenėje. Neįgalieji tokie patys žmonės, kaip mes. Pagyvenę šalia jų, pabendravę, tai visi suprasime. Nebijokite šios kaimynystės, o ją skatinkite.

Zarasų socialinės globos namų direktorė Daiva Dūdėnienė